Pasaulis Mūsų Nuostabus
O Vaiko Protas Pastabus.
Gana Pasaulyje Tamsos
Tad Kartais Norisi Šviesos
Tada Keliaujam į Svajas,
Atrasti Siekiame Tiesas…
Tiek Daug Pasaulyje Žinių:
Suteikia Jos Tiek Daug Galių!
Atrasti Savyje Skubėk:
Spalvas, Melodijas ~ tad Veik!
Knyga Nukels Tave Toli,
Nes Meilę Raidei Tu Jauti
Kai Juoda~Balta Taikoje,
Tu Greitai Būsi Saloje!
Ten Kalnas Kalbantis Dainuos
Istorijas be Pabaigos…
Ten Jūra Norus Tau atvers,
O Vėjas Plaukus Sukedens…
Vanduo Pagirdys iš Širdies,
O Gėlės Paslaptis Atskleis…
Ir Vaisiai Šokius Tau Sušoks,
Krioklys Dainelę Sudainuos…
O Vakare kaip bus Smagu
Stebėti Krentančių Žvaigždžių…
Ir Snaigės Kris tau ant Galvos,
Kalėdos Džiaugsmą Dovanos…
Šviesos Galia – tai Dovana:
Ji padeda Surast Save…
SOFIATOPIA skaityk ir į Save Pasidairyk!
Tu Klausimo Gilaus Dėka
Suprasi Daug apie Save…
Klausykis Visko Atidžiau
Ir Šviesk Pasauliui dar Skaisčiau…
SOFIATOPIA
Svajonių Sala yra Nuostabi. Salos Gamta yra Pasakiškai Graži, Oras yra visada Švelnus, Gyvūnai ir Žmonės gyvena Taikoje bei dažnai Šypsosi, bet svarbiausia, kad Saloje vyksta tikri Stebuklai. Ilgus Tūkstantmečius šią Salą lepina Saulės Spinduliai bei skalauja švelniai banguojanti Jūra. Nuo Senų Senovės Salą puošia įvairių Spalvų, Dydžių ir Formų Paplūdimio Akmenys~Valdovai, o saugo per amžius Vėjo užgrūdinti Kalnai~Stipruoliai. Ši Sala šypsosi Kiekvienam, kuris šypsosi Jai. Ar pastebi, kad Pasaulis atspindi Tau tai, ką dovanoji Jam… kaip Veidrodis?
O tam, Kuris šiai Salai nesišypso, Brangiausios Salos Dovanos atrodo netikusios: Saulė per karšta ir nedraugiškai kaitinanti, Jūros Vanduo per šaltas ir visai negražios spalvos, Bangos per Mažos arba per Didelės, Paplūdimio Akmenukai – Didžiausi Priešai, kurie negailestingai kankina Kojas, o Stipruoliai~Kalnai gąsdinantys ir gluminantys iki Širdies Gelmių. Nepatenkinti Svečiai Salą palieka labai greitai, kartu išsiveždami pilną Nepasitenkinimo ir Pagiežos Širdį, bet dėl to Saulės Šviesos ir Šilumos Saloje tik padaugėja. O Tau, ar patiktų šios Salos Gamta ir Oras? Ar norėtum pasilikti ilgiau ir susipažinti, patirti, atrasti Svajonių Salą?
Svajonių Salos Pavadinimas turi Reikšmę. Gal žinai kokią? Kas yra Svajonė? Pabandyk atspėti… arba pakeliauk po Salą, išgirsk Salos Dainas, susipažink su Salos Istorijomis, pamatyk Salos Grožį ir tada sužinosi ką reiškia Salos Pavadinimas! Ši Kelionė gali būti Smagi: Viskas priklauso nuo Tavęs!
Kasdien Svajonių Saloje Saulė susitinka su Žeme, Mėnulis su Jūra, Gėlėti Krūmai su Alkanomis Ožkomis (kurios labai vertina Salos Gėlių Kvapą ir Skonį), o Čia~Diena susitinka su Tavimi. Salos Gyventojai ir Svečiai taip pat susitinka: Jie susitinka prie Vieno Stalo ragauti Salos Gamtos Dovanų. Susitikę, Žmonės dalinasi savo Kraštų Kalbų Grožiu, skirtingų Tautos Papročių Skirtumais, Amžina Išmintimi ir Nuoširdžiu Džiaugsmu. O kai susitinka Vaikai, jie pasidalina savo kurtomis Pasakomis, Svajonėmis, Draugyste bei Skaniausiais Pasaulyje Ledais, pagamintais iš Šviežio Pieno, Vaisių ir Šypsenų! O kokie Ledai yra tavo Mėgstamiausi? Kodėl?
Svajonių Saloje yra daug Kalnų, bet yra vienas Ypatingas Kalnas, kuris kalba. Kalbantis Kalnas yra Salos Turtas: Jis seka Pasakas, dalinasi Istorijomis, atsako į bet kurį Klausimą ir padeda pildytis Norams.
Ar įmanoma, jog Kalnas būtų Gyvas? Ar įmanoma kad jis Kalbėtų, Girdėtų, Kurtų Stebuklus? Ar Tau teko kada nors kalbėtis su Akmeniu, Žole, Paukščiais, Dangumi, Žvaigždėmis ir išgirsti jų Istorijas? O kas, jei Pasaulyje kalba ne tik Žmonės? Gal kalba Viskas aplinkui: Gamta, Gyvūnai, Daiktai, Įvykiai?
Jei tiki, kad Viskas aplinkui kalba, tikriausiai būtų smagu išmokti Viso Pasaulio Kalbą: tada būtų lengva su visais susikalbėti ir visus suprasti! Gal Tau pavyks kada nors išmokti kalbėti su Viskuo ir Visais Jų Kalba? Kalbantis Kalnas kaip Magnetas traukia Suaugusius ir Vaikus, nes Jis prisimena Tūkstančius Istorijų, Pasakų ir Įvykių. Daug ką Jis matė pats, daug ką išgirdo iš Keliaujančių Paukščių arba sužinojo iš Krentančių Žvaigždžių. O ką paskutinį kartą Tau papasakojo Gamta? Kokią Istoriją sužinojai iš Jos?
Vaikai vakarais skuba prie Kalbančio Kalno Papėdės ir susikabinę už Rankų, patogiai įsitaisę, nekantriai laukia naujos Vakaro Istorijos. Bet kurios Istorijos smagiau klausytis, kai susikabini už Rankų: tada net tie, kuriems sunkiau suprasti, supranta geriau. Gal Tu žinai Kodėl?
Galbūt Susikabinimas už Rankų padeda suprasti Širdimi, Viena Didele Širdimi, kurią sudaro daug Mažesnių Širdelių? Tada Paprasta ir išgirsti, ir pajausti Pasakas? Kalbantis Kalnas pasidalina tik Viena Istorija per Vakarą, nors Vaikai dažniausiai nori daug daugiau. Bet nieko nepadarysi, tokios Taisyklės: tik Viena Pasaka vakare, prieš miegą, juk reikia išmokti išlaukti, Tiesa? Visada smagu laukti ko labiausiai trokšti – tas Laukimas ir yra pusė Malonumo – bent jau taip teigia Kalbantis Kalnas. O kaip atrodo Tau?
Nakties Magija, Kalbančio Kalno ištikima Padėjėja, pasibaigus Vakaro Pasakai, išsyk nugabena Vaikus į išgirstos Pasakos Karalystę. Tuomet Vaikai pavirsta Pasakos Dalelėmis ir Sėkmingai pakartoja Vakaro Pasakos Kelionę, savo Sapnuose. Šį Vakarą Nauja Pasaka: apie ką Ji bus? Vaikai nepamena, bet pamena Kalbantis Kalnas ir Nakties Magija. Vaikai stipriai susikabina už Rankų, ištempia Ausis ir užsimerkia, kad galėtų geriau Viską įsivaizduoti. Kalbantis Kalnas pajuda, suriaumoja, pasveikindamas savo Ištikimus Gerbėjus, Nuolankius Klausytojus ir pradeda Vakaro Pasaką…
1
Kiekvieną Rytą Nakties Dangų iš miego pažadina šilti Saulės Bučiniai. Kelkis ir Tu, Mažasis Krūmokšni! Mažas Krūmelis, išgirdęs šį Rytinį Pasveikinimą, skuba atsimerkti. Atsimerkęs, jis visada pasižiūri į Veidrodį. O ką atsimerkęs darai Tu? Šypsaisi? Veidrodžiu Krūmeliui labai seniai sutiko būti šalia esantis Ežeras, nes Krūmelis auga tiesiai ant Ežero Kranto. Krūmas ir Ežeras yra neišskiriami Draugai. Rytinis Ežero Vanduo yra Ramus ir labai Lygus, lyg tobulas Veidrodis: Viską Krūmelis gali pamatyti labai aiškiai. Dažniausiai Ežerėlis miega tol, kol Jį prižadina Vėjas – kartais Ežero Vandenukas taip išmiega net kelias dienas, nes daug kas priklauso nuo Vėjo Krypties. Krūmelį pažadina Saulės Daina ir Bučiniai, o Ežerėlio Vandenį pažadina Vėjo Žaidimai… Kas geriausiai pažadina Tave rytais? Gal Dienos Šviesa arba Troškimas nuveikti Kažką Smagaus bei Prasmingo, įžengus į Naują Dieną?
Kiekvieną Rytą Krūmelis pasižiūri į Ežero Vandenį ir pamato savo Atvaizdą. Dažniausiai Jis linksmai nusišypso, bet kartais atsėlina ir Liūdnos Akimirkos, kai Krūmokšnis pamato Kitokį Vaizdą: netaisyklingos Rudos Šakelės styro į visas kryptis lyg trumpučiai Vėjo sukedenti Plaukai...Pasišiaušęs Rudas Krūmokšnis – taip vadina jį aplink augantys Ilgaplaukiai Žaliuojantys Medžiai. Kaimynų Medžių šakos didžiuojasi įvairių atspalvių smaragdinės žalumos Lapais, savo nuostabiais Vaikai. Linksmuoliai Lapeliai smagiai leidžia savo Dienas: žaidžia su Saulės spinduliais, lengvai pasiekia Ežerėlio Vandenuką arba kuria Gamtos Muziką kartu su Vėju. O kaip labiausiai patinka žaisti Tau? O ką mėgsti Kurti?
O mažas Pasišiaušęs Krūmokšnis tik kasdien žavisi šiais jų Žaidimais: jam niekada nepabosta žavėtis Kaimynų Kūryba. Krūmokšniui labai patinka Viskas kas jį supa, nors jokio Lapelio, jokios Gėlelės jis nepadovanoja Pasauliu: ne todėl kad nenori, o todėl, kad kol kas Niekas nepuošia Pasišiaušusio Rudo Krūmokšnio Šakų. Mažas, Rudas, visai kitoks, auga Jis sau, tvirtai tikėdamas, kad kada nors ir jo Šakos taps tokios lanksčios, stiprios bei ilgos kaip Kaimynų Gražuolių. Tuomet ir Jis galės linksmai mojuoti pro šalį plaukiantiems Debesėliams, švelniai glostyti šilkinį savo Draugo Ežerėlio Vandenuką arba paprasčiausiai puošti šį nepakartojamą Žemės Lopinėlį. Krūmokšnis tiki, kad greitai daug kas pasikeis, juk kai augi, keitiesi, Tiesa? Jis dar mažas, bet Jis tvirtai tiki, kad su laiku Jis taps panašus į Kaimynus Medžius. Dabar Jis kasdien svajoja, tiki, džiaugiasi ir mokosi iš Kaimynų: Jie Jam atrodo tokie Nuostabūs ir Galingi! Krūmokšnis džiaugiasi Kiekviena Diena, kupina Naujų Įspūdžių. Iš tiesų Stiprus yra šis Krūmokšnis: Jis nesijaučia niekam nereikalingas, niekam tikęs, liūdnas ir nelaimingas, nors negali pasigirti nei Grožiu, nei Jėga, nei Aukščiu… O kuo gali pasigirti Tu? Kuo Tu esi išskirtinis?
O juk taip paprasta pasiduoti Liūdesiui ir taip sunku išlikti Stipriam. Taip lengva atsisakyti Svajonių ir taip sunku išlaikyti Tikėjimą. Taip lengva jaustis nepatenkintu, kai kažko neturi ir taip sunku džiaugtis kasdien tuo, ką jau turi bei Dėkoti už tai iš visos Širdies. Taip lengva nesišypsoti ir daug sunkiau Šypsotis sau ir Pasauliui, nesvarbu koks Tavo Atvaizdas Veidrodyje. O ką pasirenki Tu: Nespalvotą Kelią ar Spalvotą? O GAL TAI VIENAS KELIAS, KURĮ NUSPALVINA KIEKVIENAS KAIP ŠIRDYS TROKŠTA KONKREČIU MOMENTU LAIKE…?
Kokių Dažų reikia Tavo Pasauliui nuspalvinti? Gero Jausmo? Noro? Tikėjimo? Vaizduotės? Veiksmo? Kaip puiku būtų išgirsti ką Tu manai ir ką renkiesi… Žmonės Skirtingi ir skirtingai mąstome bei matome, bet taip įdomu… ką Mąstai ir kaip Pasaulį Matai Tu?
Bėgo Dienos, lėkė Savaitės, skubėjo pro šalį Mėnesiai, Gamta keitė savo Spalvotas Sukneles ir Nuotaikas, o Krūmelis vis buvo toks pats: Mažas, Rudas, Pasišiaušęs...bet Laimingas. Kodėl? Gal Tu žinai? Kaip manai kaip ilgai dar užteks jam Stiprybės, Tikėjimo bei Kantrybės išlaukti Stebuklingo Pasikeitimo?
Krūmokšnio Tikėjimo, kad vieną dieną Jis taps Gražuoliu Stipruoliu Žaliu Medeliu nenugalėjo jokia Audra, nesunaikino jokia Saulės Kaitra ir nepalaužė joks Kaimynų Netikėjimo Šnabždesys. Vieną rytą Krūmelis, išgirdęs Saulės Ryto Dainą, kaip visada pažvelgė į Draugo Ežero Vandenis. Šį kartą Jis jautė, kad Jo laukia kažkas neįprasto. Ar Tau būna, kai jauti giliai viduje, kad šiandien kažkas bus kitaip? Krūmelio iš tikrųjų laukė Staigmena! Kaip Tu manai, ką išvydo Pasišiaušęs Rudas Krūmokšnis, žvilgtelėjęs į šilkines Draugo Ežerėlio Vandenis? Neįtikėtina! Tai buvo didžiulis Pumpuras, atsiradęs ant vienos iš Jo Šakų: dar visai mažiukas, bet jau gerai matomas. Kaip Krūmokšnis apsidžiaugė!
Nepatenkinti Medžiai suskubo išsiaiškinti kas čia per įvykis: gal Audra artėja, gal Saulės užtemimas, gal Ežerėlis išdžiuvo? Niekas net nepagalvojo, kad šį Triukšmą sukėlė Krūmelio Džiaugsmas. Kaimynai Medžiai juokėsi iš Krūmelio Pumpuro, vadindami jį “Spuogu ant Nosies”. Ši Naujiena nesudomino Medžių ilgam ir Jie vėl grįžo prie savo Kasdienybės. O gal Jie nebemokėjo džiaugtis: todėl negalėjo suprasti Krūmelio ir pasidžiaugti kartu?
Mažiau svarbu Krūmeliui Medžių Patyčios: saugo jis savo Pumpurėlį ir kasdien su juo pasikalba, prajuokina, papasakoja vis ką mato aplinkui, padainuoja Gražias Dainas, globoja kaip tik gali, laukdamas savo pirmo Žalio Lapelio, o vėliau, tikėjo Krūmelis, panašių Lapelių bus daug daugiau. Kaip kvatojo Dideli Medžiai iš Krūmokšnio Tikėjimo ir Svajonių: tuoj papus stipresnis Vėjas, sakydavo jie, ir nukris šis mažas Pumpurėlis… Lažinosi jie tarpusavyje, kad neužteks Krūmokšniui Jėgų apsaugoti savo Brangenybės. O kaip Tu jaustumeisi Krūmokšnio vietoje?
Tačiau dieną iš dienos Krūmelio globojamas Pumpurėlis augo, stiprėjo ir didėjo. Krūmelis laukė Lapelio, o Medžiai Milžinai laukė, kada Pumpurėlį nupus Vėjas, kad būtų ką aptarti ir iš ko smagiai pasijuokti. Na, o Ežerėlio Vandenys tiesiog kasdien atspindėdavo Tvirtą ir Stiprią Meilę Gyvenimui: Pumpurėlis niekur nedingdavo.
Vėjas visiškai neturėjo jokio Noro pusti stipriau ir kenkti Krūmelio Augintiniui, Saulė šildė švelniau nei įprastai, o Dangus mielai atsiųsdavo Lietaus Lašų padėdamas Krūmeliui rūpintis Pumpurėliu. O gali taip būti, kad, kai kažko labai trokšti, visas Pasaulis pasiruošęs padėti, jei Tikėjimas išlieka Stiprus ir Auga?
Kiekvieną rytą Krūmelis tikėjosi išvysti Žalią Lapelį – pagaliau atėjo ta Diena, kai Krūmelis jau tiksliai žinojo, kad laukti liko labai mažai – Jis tiesiog tai Jautė. Krūmelis Jautė, kad tuoj tuoj pasipuoš nuostabiausia iš viso Pasaulio Puošmenų – Mažu Žaliu Lapuku. Tą Dieną Pasišiaušęs Rudas Krūmokšnis kaip visada žvilgtelėjo į Draugišką Vandenėlį ir… o Stebukle! Ką gi Jis pamatė? Pagalvok, ką galėjo pamatyti Krūmelis? Prisimeni kaip vadinasi ši Istorija? Teisingai! Krūmelis pamatė savo STIPRYBĘ. Tai buvo Nuostabaus Grožio Raudona Gėlė, kuria puošė ne vienas, o keletas Nuostabios Žalumos Lapukų – Jie buvo visai kitokie nei šalia augančių Medžių. Raudona Gėlė buvo ne tik Pasakiškai Graži: būtent šios Gėlės saldžiai~gaivus kvapas tą dieną prižadino Milijoną iki tol miegojusių Spalvotų Drugelių, kurie, užuodę Raudonos Gėlės Kvapą, nusėdo visas likusias Krūmokšnio Šakas. Ar gali įsivaizduoti šį Stebuklingą Vaizdą?
Laikas sustojo, Kaimynai Medžiai prarado Kalbos Dovaną, o Saulės ir Dangaus Džiaugsmui nebuvo ribų: kartu Jie sudainavo Lietaus Daina. Ši Daina buvo jų Dovana Krūmeliui ir jo Stiprybės Gėlei. Dainos pabaigoje Danguje pasirodė nuostabi Vaivorykštė. Raudona Gėlė turi savo Paslaptį. Kokia ši PASLAPTIS? Tai jos Aromatas! Koks jis? Koks yra Begalinio Tikėjimo, Meilės ir Stiprybės Dvasios Kvapas, kuria skleidžia Gėlė?
Nuo tos dienos Mažas Rudas Krūmokšnis tapo visos Salos Didvyriu, sugebėjusiu Išsvajoti, Tikėti ir Išsaugoti Viltį išauginti savyje Stebuklą. Ar tiki, kad ir tau pavyktų šitaip?
Dabar ant Krūmokšnio Šakų gyvena Raudona Gėlė, kuri kasdien virsta vis Gražesne ir Nuostabesne, džiugindama Viską ir Visus aplinkui. Iki šiol Svajonių Saloje kažkur yra ši Vieta – Mažas Tyras Ežerėlis, apaugęs Žaliais Medžiais Milžinais, o šalia jų – Pasišiaušęs Rudas Krūmokšnis, padovanojęs Pasauliui Raudoną, niekada Nevystančią Gėlę ir jos Paslaptį. Salos Gyventojai užuodžia Gėlės Kvapą Rytais ir Vakarais ir Visada padėkoja Krūmokšniui už jo Tikėjimą: Gėlės Kvapas primena Salos Gyventojams ir Salos Svečiams apie Tikėjimo svarbą, nesvarbu kuo. O kuo Tiki Tu? Pasaulio ir Salos Išminčiai sako, kad KAIP TIKĖSI, TAIP IR BUS, o kaip manai Tu?
Ar norėtum surasti šią vietą Svajonių Saloje ir įkvėpti Raudonos Gėlės Kvapą? Nieko nėra neįmanomo: užsimerk ir keliauk ten kur trokšti, nes Raudonos Gėlės Kvapas (o gal teisingiau būtų jį pavadinti Tikėjimo Kvapas?) nuves Tave prie Ežerėlio ir Krūmokšnio. Gal norėsi išsimaudyti Ežerėlio Vandenyse ir pamatyti Savo Atvaizdą? Ką pamatysi? Nepamiršk vėliau pasidalinti su Draugais savo įspūdžiais – juk yra Malonu dalintis tuo, kas Gera ir Gražu, Tiesa? Beje, tada Laimės ir Džiaugsmo… daugėja… Sėkmingos Kelionės!
2
Svajonių Saloje auga daug Medžių: kai kurie yra tiesiog Žali, o kiti – Vaismedžiai. Tiesiog Žali Medžiai globoja Vaikus ir Suaugusius nuo karštų Saulės Spindulių, o Vaismedžiai palepina juos saldžiais prinokusiais Vaisiais, kurie akimirksniu pavirsta plačia Šypsena Veide: 1 Vynuogė – 1 Šypsena, 2 Vynuogės – 2 Šypsenos, 3 Vynuogės – 3 Šypsenos, didžiulė kekė Vynuogių ir Skardžiam Juokui nėra pabaigos…
Vienas Obuolys – ir sukurta dar viena Šypsena, Persiko kąsnis ir šypsotis norisi trumpiausiai pusdienį, Slyva ištirpsta burnoje ir Visa Diena nusidažo smagia Violetine spalva. Taip Vaisių derliaus mėnesį kasdien pradeda Salos Vaikai: Vynuogės, Kriaušės, Slyvos, Persikai, Abrikosai, Obuoliai, Apelsinai ir Mandarinai suteikia Begalę Emocijų ir nuspalvina Vasaros Dienas. O kas nuspalvina Tavo Vasarą? Kokios yra Tavo Vasaros Spalvos, Skoniai, Kvapai? Prisimink!
Dienos metu Vaikai padeda Suaugusiems surinkti prinokusius Vaisius: Berniukai lipa į Medžius ir pasiekia aukščiausiai pasislėpusius Vaisius, o Mergaitės surenka nukritusius vaisius į pintus Krepšius, atsargiai sudėliodamos Vaisius taip, kad kiekvienas patogiai įsitaisytų Krepšyje, kad kiekvienam Vaisiui būtų rasta Vieta, kad Visi tilptų. Kriaušės prie Kriaušių, Obuoliai prie Obuolių, Slyvos prie Slyvų, Vynuogės prie Vynuogių...Bet yra ir vienas Slaptas Krepšys, į kurį keliauja patys Ypatingiausi Vaisiai. Koks tai Krepšys? Kaip manai koks Vaisius turi būti, kad Svajonių Salos Vaikai jį paskirtų Ypatingam Krepšiui?
Teisingai, toks Vaisius turi Šypsotis: kai tik Vaikai atranda Vaisių su Gražiausia Šypsena – jis iškart keliauja į atskirą Krepšį. Į jį patekę Vaisiai nekeliauja į Salos Turgų, neplaukia laivais į Pasaulio Parduotuves, neskrenda Lėktuvais į atokiausius Žemės Kampelius, netampa Vitamininiais Laiškais su Sveikatos Palinkėjimais: Šie Vaisiai lieka čia, Saloje. Ką Vaikai daro su šiame Ypatingame Krepšyje atsidūrusiais Vaisiais? Ši Paslaptis gali būti atskleista tik Tau, bet saugok Ją, prižadi?
Kai Dienos Darbai įveikti, Saulė atsisveikina su Vaikais~Pagalbininkais švelniai glosto jų Galveles, o Vėjelis linksmai kedena jų Plaukus. Tada atskuba Akimirka, kuri Svajonių Saloje vadinasi Vakaro Žaidimai. Berniukai ir Mergaitės kartu nutempia sunkųjį Krepšį į Didžiulį Kalbantį Kalną. Tik kartu, Bendromis Pastangomis Vaikai įveikia visą Kelią iki pat Viršaus: nei vienas Vaikas atskirai nepajėgus užtempti šio sunkaus Krepšio į Kalno Viršūnę, bet Kartu Vaikams tai visai Lengva, Malonu, Paprasta ir Smagu – tai jiems Linksma Pramoga! Nuo Kalno Viršūnės matosi visa Sala: atrodo, kad Ranka galima pasiekti pro šalį plaukiančius Baltus Debesėlius. Dangaus Baltos Debesų Bangelės atsispindi Žydrame Jūros Vandenyje. O gal tai Jūra sukuria tokias pat Bangas, nusižiūrėjusi šį Grožį iš Dangaus? Kaip Danguje, taip ir Žemėje, Tiesa?
Šio Kalno Papėdę skalauja Jūra: Kalnas sujungia Jūrą ir Dangų. Užlipus į Kalną, prasideda pasiruošimas Žaidimui: Mergaitės Dažais nupiešia Vaisiams Linksmus Veidukus, sugalvoja Vardus bei Palinkėjimus, o Berniukai šiuos Linksmuolius ridena nuo aukščiausio Kalno į Jūrą, dainuodami Dainas! Žiūrėk, štai Vynuogė Smalsuolė rieda nuo Kalno į Jūros Gelmes – ten jos laukia visas Povandeninis Pasaulis. Jos gales jį ištirti, surasti Paskendusius Lobius, išsiaiškinti visas Undinėlių Paslaptis…“Laimingo kelio tau, Vynuogytė~Smalsuolytė”, – pamoja Jai Vaikai… O štai nuo Kalno jau skrieja didelis Obuolys~Stipruolis, kuris įgauna pagreitį ir smagiai pliukšteli į Vandenį, savo Galia sukeldamas aplink daug naujų Bangų. O dabar Tavo eilė: kokie Vaisiai dar šiandien bus palydėti į Kelionę? Abrikosas~Pareigingasis? Kriaušė~Tauškaliukas? Persikas~Išminčius? Mandarinas~Geruolis? Princesė~Braškytė?
Paskutinis Krepšyje likęs Oranžinis Džiaugsmas. Koks tai Vaisius? Jis dar nebuvo paminėtas ir ramiai laukia savo Eilės, džiugindamas Viską savo Sodria ir Linksma Spalva: Jis primena Saulėlydį, Vaikų Šypsenas, Kamuoliuką. Kas tai? Teisingai: tai didelis Apvalus Oranžinis Apelsinas. Štai atėjo ir Jo Eilė: Vaikai kartu išima Didžiulį Oranžinį Džiaugsmą iš Krepšio, sudainuoja jam Dainelę ir Bendra Jėga nustumia Jį nuo Kalno. Kas atsitinka toliau? Apelsinas nerieda, Jis skrieja. Kodėl? Ar gali taip būti, kad Džiaugsmas suteikia Sparnų, o Bendras Pasidalintas Džiaugsmas ne tik suteikia Sparnų, bet ir apdovanoja Sugebėjimu Skraidyti?
Apelsinas sėkmingai pasiekia Jūrą ir iš Susitikimo Džiaugsmo susprogęs, pavirsta Oranžiniu Fontanu, kuris įkrenta atgal į Jūrą. Vaikai linksmai nubėga nuo Kalno maudytis: jie nardo, plaukia, taškosi. Jūros Vanduo visiškai nesūrus… Jūros Vanduo dabar Apelsininis, beveik kaip Limonadas. Vėliau Salos Svečiai, stebėdamiesi, pasakoja Draugams, kad Sala išties yra Stebuklinga: Salos Oras kvepia Obuoliais, Jūros Vandens Skonis yra Apelsininis, o Paplūdimio Akmenukai primena tamsiai violetines Prinokusias Slyvas, net baisu užminti, kad nesutraiškyti. Salos Svečiai mano, kad taip yra todėl, kad jie kasdien pusryčiams suvalgydavo šių Vaisių. Bet galbūt jie klysta? Galbūt jie kažko nežino, o Tu dabar jau žinai? Galbūt jie pamiršo Spalvoto Džiaugsmo Skonį, kuris sugeba viską aplinkui nuspalvinti, padailinti, pagerinti, paskaninti ir pripildyti Malonaus Kvapo? Bet prisimink, ko Tavęs prašė ši Istorija? Taip, taip, saugok Šią Paslaptį – Svajonių Salos Džiaugsmo Skonio Paslaptį Kiekvienas turi atrasti Pats!
3
Saulė visada pateka: nesvarbu kuriame Pasaulio Taške jos laukiama. Saulė neturi Išeiginių, Atostogų, Švenčių, Laisva~Dienių arba Tinginia~Dienių. Ji pateka Visada, nors kartais jos nesimato Danguje. Neįtikėtina? Taip, Tiesa, kartais Dienos būna Pilkos ir visai Nesaulėtos, bet tai nereiškia, kad Saulė nusprendė praleisti Dieną Lovoje ar pailsėti nuo savo Atsakingos Veiklos. Tiesiog tą pilką dieną Saulės nesimato dėl ją užstojusių Debesų. Bet jei Tau pačią pilkiausią, debesuotą arba lietingą Dieną pavyktų pakilti aukštai aukštai: tikrai surastum už Debesų spinduliuojančią Saulę. Kodėl Saulė visada pateka ir kodėl Jai visai nesinori tinginiauti? Todėl kad Saulė be galo myli savo Veiklą: jai taip patinka Šviesti, kad ji net nesusimąsto apie Išeiginę Dieną. O kas patinka tau taip pat kaip Saulei Šviesti?
Didžiausias Saulės Džiaugsmas yra šviesti ir šildyti: kam jai Išeiginė, jei ir taip smagu? Kas atsitiktų, jei Saulė vieną Dieną nuspręstų pailsėti? Tada Naktis tęstųsi amžinai? Tikėkimės, kad Saulės Meilė savo Veiklai yra Amžina, nes Ji jau ilgus Tūkstantmečius ištikimai pasirodo Danguje, suteikdama Neribotą Džiaugsmą Visiems ir Viskam. Taip buvo prieš Tūkstantmečius, taip buvo prieš Šimtus Metų ir taip yra Šiandien. O ką tau reiškia Saulės Šviesa? Ar tavo Nuotaika būna pakilesnė, kai Saulė šypsosi, o gal Tau labiau patinka Pilkesnės Debesuotos Dienos?